Darbo ir budėjimo laikas
Pagal 111 straipsnio 1 dalį Darbo kodekse darbo laikas apibrėžiamas kaip laikotarpis, kuriuo darbuotojas yra privalomas dirbti pagal darbdavio nurodymus arba atlieka pareigas pagal darbo sutartį. Darbo ir budėjimo laikas yra reglamentuojamas darbo teisės normomis, kurias būtina laikytis. Tai reiškia, kad net dirbdami nuotoliniu būdu darbuotojai yra priklausomi nuo darbdavio ir negali laisvai valdyti savo darbo laiko.
Darbo laiko apibrėžime įeina konkretūs laikotarpiai, tokie kaip pasirengimas darbui, fizinės ir specialiosios pertraukos, kelionės iš darbovietės į laikiną darbo vietą, budėjimo laikas pagal Darbo kodeksą, kvalifikacijos tobulinimo laikas pagal darbdavio nurodymus, privalomi darbuotojų sveikatos patikrinimai, laikas prastovose, laikas, kai darbuotojas yra nušalintas nuo darbo ir privalo laikytis nustatytos darbovietės tvarkos, bei kiti laikotarpiai, kuriuos nustato darbo teisės normos.
Pažymėtina, kad darbo funkcija gali apimti įvairias veiklas, paslaugas ar darbus, taip pat tam tikras profesijas, specialybes ar kvalifikaciją. Darbo funkcija yra nurodoma darbo sutartyje, pareiginiuose nuostatuose arba darbo apraše. Svarbu suprasti, kad būdamas darbdavio priežiūroje, darbuotojas privalo vykdyti darbdavio nurodymus ir negali laisvai disponuoti savo laiku ar veikti savo interesais.
Svarbu pažymėti, kad jei darbuotojas neturi nuolatinės darbo vietos, laikotarpis, kai jis keliauja iš gyvenamosios vietos pas klientą arba į nurodytą objektą (arba atgal į gyvenamąją vietą iš paskutinio kliento ar objekto), yra laikomas darbo laiku, už kurį turi būti mokamas darbo užmokestis. Kelionės laikas taip pat įskaitomas į darbo laiką ir turi būti apmokamas kaip faktiškai dirbtas laikas. Jei darbuotojas keliauja po darbo dienos valandomis, poilsio arba švenčių dienomis, kelionės laikas yra kompensuojamas poilsio laiku pirmą darbo dieną po kelionės arba pridedamas prie metinių atostogų laiko, paliekant už šį laiką darbuotojo darbo užmokestį.
Pabrėžtina, kad darbo laiku laikomas aktyvusis ir pasyvusis budėjimas. Aktyvusis budėjimas yra laikas, kai darbuotojas tiesiogiai atlieka savo darbo funkcijas budėdamas, o pasyvusis budėjimas yra laikas, kai darbuotojas privalo būti darbdavio nurodytoje vietoje ir pasirengęs prireikus atlikti savo funkcijas. Pasyvusis budėjimas namuose nelaikomas darbo laiku, išskyrus faktiškai atliktus veiksmus. Tai reiškia, kad darbuotojas, budėdamas namuose, yra pasirengęs veikti, bet ne faktiškai vykdo darbo funkcijų, todėl šis laikas nėra įskaitomas į darbo laiką.
Pagrindiniai kriterijai, leidžiantys nustatyti darbo ir poilsio laiką, yra darbuotojui taikomų apribojimų intensyvumas dėl vietos ir laiko bei jų poveikio asmeniniams ir socialiniams interesams stiprumas. Jei darbuotojui taikomi stiprūs apribojimai, jis privalo būti darbdavio nurodytoje vietoje ir pasirengęs nedelsdamas pradėti vykdyti savo darbo funkcijas. Tokiu atveju budėjimo laikas laikomas darbo laiku.
Pažymėtina, kad jei darbuotojas privalo būti nurodytoje vietoje, kurios gali būti jo gyvenamoji vieta, ir yra priverstas laukti darbdavio nurodymų, tai gali būti laikoma darbo laiku, o ne poilsio laiku. Taigi, jei darbo sutartyje nurodomas budėjimas namuose, bet darbuotojui taikomi stiprūs apribojimai, tokį laiką reikėtų laikyti darbo laiku, o ne poilsio. Pasyvusis budėjimas namuose yra laikomas toks, kai darbuotojui nereikia būti darbovietėje, bet jis yra pasiruošęs veikti, tačiau šis laikas nepatenka į darbo laiką.
Taigi darbdavys turi užtikrinti, kad pasyvusis budėjimas namuose būtų sureguliuotas taip, kad būtų užtikrinta galimybė laisvai valdyti laiką, jei darbuotojas nėra tiesiogiai įtrauktas į darbo veiklą, o ne tik laukia nurodymų.
Atkreipkime dėmesį į Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo išaiškinimus, kurie leidžia aiškiai nustatyti skirtumus tarp darbo laiko ir poilsio laiko. Pagal šiuos išaiškinimus, svarbu vertinti darbuotojui taikomų apribojimų intensyvumą dėl vietos ir laiko bei jų poveikį asmeniniams ir socialiniams interesams.
Nustatant apribojimų stiprumą, būtina įvertinti laiko trukmę, per kurią darbuotojas turi imtis darbo. Tai lemia, ar budėjimo laikas laikytinas darbo laiku. Jei darbuotojui taikomi griežti apribojimai, dėl kurių jis privalo būti darbdavio nurodytoje vietoje, tai budėjimo laikas gali būti vertinamas kaip darbo laikas.
Kita vertus, jei darbuotojas privalo tik laukti nurodymų namuose, o ne tiesiogiai atlikti darbo funkcijas, tokį laiką galima laikyti poilsio laiku. Tačiau svarbu, kad tokie ribojimai nedideliais laiko ir vietos intensyvumo skirtumais ribotų darbuotojo laisvę disponuoti savo laiku.
Akcentuotina , kad jei darbuotojui nurodomas budėjimas namuose, bet jo laisvė disponuoti laiku yra ribojama, tai šis laikas negali būti laikomas poilsio laiku. Priešingai, jis turi būti vertinamas kaip pasyvusis budėjimas, kurio metu darbuotojas gali būti pasiruošęs atlikti veiksmus, bet faktiškai nevykdo darbo funkcijų.
Dėl to darbdavys turi užtikrinti, kad pasyvusis budėjimas namuose nebūtų laikomas darbo laiku, jei darbuotojui nereikia būti darbovietėje. Tačiau svarbu, kad darbuotojas išlaikytų galimybę laisvai valdyti laiką, jei jis nėra aktyviai įtrauktas į darbo veiklą.
